Lietuvos kurčiųjų draugija

Vienoje ikoniškiausių Vilniaus senamiesčio gatvių – Šv. Kazimiero – stūkso pastatas su paslaptinga pusapskrite arka, jungiančia du namus priešingose gatvės pusėse. Ši vieta pamėgta fotografų ir dailininkų, čia filmuojami istoriniai filmai, tačiau mažai kas žino įspūdingą 3-uoju numeriu pažymėto pastato istoriją.

Šioje posesijoje nuo XVI a. stovėjo du mūriniai namai, kuriuos 1765–1766 m. įsigijusi Naugarduko vaivadienė Salomėja Radvilienė sujungė į vieną pastatą.

Šiandien kompleksą sudaro keturi skirtingus laikotarpius reprezentuojantys korpusai. Pastate išlikę gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo elementai. 1974–1982 m. atlikta rekonstrukcija papildė interjerą ir to laikotarpio detalėmis, kurios šiandien taip pat yra vertingos.

Pastato puošmena – grakščiai išlenkti klasicistiniai laiptai su laibais baliustrų turėklais. Taip pat išlikę Stanislovo Rolando Bulavo vitražai ir įspūdinga Sauliaus Čižiko freska-sgrafitas „Senasis Vilnius“.

Per savo istoriją pastatas ne kartą keitė savininkus ir paskirtį – tarpukariu jis priklausė tarnaičių Šv. Zitos draugijai. Nuo XX a. vidurio iki šiandien čia veikia kurčiųjų įstaigos ir organizacijos.