Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2

Autoriai

Apie pastatą

1948 m. pradėta statyti Vilniaus antroji termofikacinė elektrinė buvo svarbus objektas po karo
atsigaunančiam Vilniui. Tuo metu elektrinės kaminai tapo pirmuoju besivystančios sostinės pramonės
ženklu. Vieta elektrinei buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai nuo miesto centro nenutolusi teritorija, o šalia
teka Neris, kurios vanduo būtinas gamybos procesams užtikrinti.
Pagrindinis elektrinės pastatas –
racionalios ir itin nuosaikios architektūros raudonų plytų statinys, žymintis industrinės (pramoninės)
architektūros individualumo pabaigą. Pastato fasadą puošia originalios Palemono keramikos gamyklos
plytos, žymėtos autentiškumą patvirtinančiu ženklu. Beveik 20 ha plotą užimančioje teritorijoje susipina
pokario estetiniai elementai, sovietinės industrializacijos palikimas ir šiuolaikiniai, modernūs technologiniai
sprendimai. Vykstant energetikos transformacijai kinta ir elektrinės teritorija: pasipildo naujais statiniais ir į
efektyvią ir švarią energetiką orientuotais įrenginiais.

Monstru darbuotojų praminta elektrinė yra tarsi
širdis, kuri daugiau kaip 750 km ilgio vamzdynais lyg arterijomis šiluma ir karštu vandeniu aprūpina daugiau
negu 200 tūkst. klientų. Tai vienas įdomiausių veikiančių industrinių objektų Baltijos šalyse, ne tik
užtikrinantis miesto komfortą, bet ir galintis pasidalinti intriguojančiomis istorijomis.