Praskleistas architekto profesijos šydas: kartais sunku pripažinti, kad ne visi tavo pastatai bus muziejai

2022 04 23

Architektūra keičiasi nuolat, o jos kūrybiniame procese tenka suderinti daugybę elementų – nuo originalios idėjos pateikimo iki geriausių funkcinių sprendimų. Patyrę architektai atskleidžia, su kokiais netikėtais iššūkiais jiems tenka susidurti kiekvieną dieną bei kodėl projektuojant pastatą kartais tenka užsiimti ir aktoryste, rašoma „Open House Vilnius“ portalui LRT.lt parengtame tekste.

Jau aštuntą kartą organizuojamas atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ gegužės 28–29 d. ir vėl kvies sostinės gyventojus bei svečius aplankyti daugiau kaip 50 išskirtinių pastatų Vilniaus mieste bei atidžiau pažvelgti į šių metų festivalio temą – „iššūkius sprendžianti architektūra.“

Artėjant festivalio savaitgaliui, apie architekto kasdienius iššūkius, kūrybinį procesą ir šios profesijos subtilybes kalbamės su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Kęstučiu Pempe, studijos „DO Architects“ bendraįkūrėje Andre Baldišiūte bei architekte Lada Markejevaite.

– Kaip architekto darbas transformavosi per kelis pastaruosius dešimtmečius? Kokie didžiausi iššūkiai buvo tada architekto darbe ir kokie yra dabar?

Andrė Baldišiūtė: Galiu kalbėti tik apie savo kūrybinį laikotarpį, pastaruosius 20 metų. Manau, kad vien per praėjusius 10 metų kai kas labai išryškėjo – mes vis labiau suprantame, kad architekto darbe ir kūrybinėje komandoje dalyvauja ne tik architektas, bet ir vartotojas, žmogus. Be nuolatinio žmogaus stebėjimo, ko jam reikia, kaip jis jaučiasi, gyvuoja ir net kaip interaktyviai naudojasi pastatais – mes nieko nebepadarysime. Dėl interneto ir socialinių medijų mes šiandien iš karto girdime, kaip žmogus jaučiasi.

Tikrai būna ir nepamatuoto triukšmo, kuris tave išblaško. Reikia atsirinkti, kas yra tiesiog triukšmas, o kas – vertingos įžvalgos.

– O kaip tai pasikeitė lyginant su ankstesniais laikais?

Kęstutis Pempė: Labiausiai pasikeitė, tikriausiai, architekto įrankiai. Aš pradėjau braižyti su reisfederiu (braižybos įrankis – aut. past.), jeigu kas dar yra tokį girdėję. Tada buvo iššūkis sujungti lenktas linijas juo ir mokėti nubrėžti, kad viduryje apskritimo rašalas nepasibaigtų. Vėliau atsirado rapidografas. Jis darydavo taškus arba plonėjančią, storėjančią liniją. Dar vėliau atsirado reguliuojamos braižybos lentos. Viskas buvo rankomis. Pirmasis kompiuteris miesto statybos projektavimo institute užėmė visą korpusą per keturis aukštus.

Įranga ir projektavimo tempas – nesulyginama su tuo, kas dabar yra. Jokių griežtų terminų, kad per vieną ar dvi savaites reikia kažką padaryti.

A. Baldišiūtė: Šiandien turime labai daug įrankių, bet ne visada tais įrankiais mokame naudotis atsakingai. Todėl, kad mums labai pritrūksta to meditacinio laiko, kuris yra labai svarbus kūrybiniame procese. O tas meditacinis laikas padeda tau įvertinti, ar viską darai teisingai. Ilgas procesas yra vertybė, šiandien vėl mokomės daryti viską lėčiau.

Lada Markejevaitė: Aš vakar kaip tik peržiūrinėjau savo mamos objekto, Operos ir baleto teatro, brėžinius. Tvarkydama archyvus aš irgi matau tuos braižymo įrankius – tą pati reisfederį – ir didelį skaičių žmonių, kurie buvo to proceso dalis. Tai buvo sudėtingas procesas, kuris užtrukdavo ilgai, kartais net 25 metus.

– Ką dar duoda kūrybai mokslo pažanga ir pasiekimai? Ar keičiasi pati kūryba?

A. Baldišiūtė: Sunku be technologijų, bet yra be galo sunku ir su technologijomis. Tu mokaisi tą informaciją filtruoti, mokaisi ją vertinti. Kartais be galo svarbūs dalykai yra pasislėpę tyloje.

K. Pempė: Aš manau, kad kūrėjas iš tikrųjų yra vienas. Tas didysis. O mes esame tie, kurie išgirstame jį daugiau arba mažiau, ir per tai ateina mūsų kūrybiškumas, ateina į mūsų rankas. Anksčiau teko bendradarbiauti su architektūros firmomis iš įvairių Europos šalių… Kiek mačiau, tie, kurie turi žymiai geresnes technologijas, vis tiek eskizuoja rankomis, kol suranda idėją.

L. Markejevaitė: Architektas yra ne tik geležinis, bet ir smalsus žmogus. Ir jeigu jis yra kūrėjas, jo natūrali būsena yra ieškoti atsakymų, bandyti naudoti progresyvius įrankius, rasti kažką naujo.

– Yra žinoma ne viena ankstesnės kartos architektų istorija, kai jie labai aktyviai dalyvaudavo ir statybų procese. Ar architektui yra galimybių šiandien daryti tą patį, ar tai svarbu?

A. Baldišiūtė: Galiu drąsiai pasakyti, kad daugiau nei pusę laiko, kūrybinio, užima statybų procesas. Tą pirmą procesą tu labiau gali kontroliuoti kaip architektas, o antrame procese dalyvauja labai daug veikėjų. Ir jeigu ten nebūsi, nežinosi, ar viskas vyksta.

K. Pempė: Architektas turi išsiugdyti labai puikų 3D mąstymą. Tai geriausiai ugdoma statybose. Po kažkelinto realizuojamo objekto tu jau stebiesi, kad užsakovas ar kažkas kitas nemato to vaizdo. Jie mato pradžią sienos, o tu matai, kaip visa erdvė atrodys.

Architektai dažnai vadovaudavo statyboms. Dabar architekto profesija yra atskirta nuo to ir yra daugiau vykdymo priežiūra. Yra kiti uždaviniai – neskaičiuoja medžiagų kainų, neseka darbininkų, bet žiūri, kad būtų įvykdyta pagal projektą. Tai didelis ir labai reikalingas architektui darbas.

A. Baldišiūtė: Statybų pradžia yra tarsi bjauriojo ančiuko gimimas prieš tampant gulbe. Kol kas viskas pilka, armatūros visur, per didelės erdvės, per mažos ir taip toliau. Tu kaip architektas turi ten būti ir transliuoti savo viziją.

– Ar yra jūsų darbinėje patirtyje tokių momentų, kai atsirado vėliau noras revizuoti objektą, daryti kažką iš naujo, kitaip?

A. Baldišiūtė: Aš labai daug ką turiu pasakyti šia tema. (Juokiasi) Man teko nemažai dirbti su „Ogmios miesto“ konversija. Kai mes pradėjome dirbti prieš 15 metų, tikrai užsakovų galvose buvo svajonė. Svajonė visus angarus, garažus sulyginti su žeme, iškasti gilią duobę ir viską statyti nuo pradžių. Reikėjo daug laiko ir daug brandos to nepadaryti.

Turime Operos ir baleto teatrą, šiandien matome jį kaip savą. Bet tuo metu, kai jį pastatė, prieš jį daug kas kovojo. Ne todėl, kad jis buvo blogas. Tiesiog jis tuomet buvo svetimas, tad prireikė laiko su juo susigyventi.

Bet turbūt ne kiekvienas architektūrinis kūrinys turi būti Naujųjų metų šventė. Ne visi pastatai turi būti bažnyčios, teatrai. Kartais architektui yra labai sunku tą pripažinti – kad ne visi tavo pastatai bus muziejai. Tu turi išmokti kurti kokybišką aplinką kasdienai. Ne viskas turi būti paremta pompastika.

L. Markejevaitė: Daugelis architektų kažką sugalvoja ir ne viskas realizuojama konkursuose. Ir net neabejoju, kad yra grįžtama prie tų idėjų. Savo mamos kūrybiniame archyve taip pat matau tokių pamąstymų. Pasaulinėje profesinėje praktikoje irgi yra tokių pavyzdžių, kai pastatomi pastatai, bet po kurio laiko architektui ateina naujos mintys. Tai yra gyvas dalykas, gimimas.

K. Pempė: Nemėgau niekada gręžiotis į savo objektus. Net iki tokio lygio, kad aš nemėgdavau užeiti į juos. Bet kai ilgai gyveni… Yra pastatų, kuriuos ne tik suprojektuoji, juos pastato, bet keletą ir nugriauna. Įdomiausia tai, kad ne tuos nugriovė, kuriuos pats būčiau pasiūlęs. (Juokiasi)

– Kaip architektas gali pajausti skirtingų pastatų specifinius poreikius, kaip juos atrakinti?

K. Pempė: Man atrodo, architektas per gyvenimą būna tuo, kuo nori. Tenka pabūti gydytoju, jei projektuoji polikliniką ar ligoninę. Jeigu projektuoji operacinę, turi susipažinti su įranga, darbo specifika. Tas pats su banku. Dabar bankai jau gal be pinigų, bet man yra tekę projektuoti banką, kuris yra su tikrais pinigais. Gilintis, kur kokiu vežimėliu veža, kiek tas vežimėlis sveria, kaip seifas atsidaro, užsidaro. Tas pats ir teatre ar bet kokioje kitoje vietoje.

L. Markejevaitė: Yra net toks mokslas – tipologija: kiekvieno pastato funkciniai dalykai, kuriuos tu turi perprasti kaip koks seklys. Tada kaip gydytojas turi suprasti struktūrą, anatomiją to objekto, kaip jis funkcionuoja. Tada įsijungia kūrėjas, kuris pajaučia viską savo kūnu, bando tai paversti kažkuo.

A. Baldišiūtė: Architektas, kaip ir aktorius, kiekvieną dieną turi išmokti įsijausti į skirtingus vaidmenis ir juos išgyventi. Gydytojo, ligonio, mokytojo, mokinio, maldininko ar tiesiog miestu einančio žmogaus… Kiekvieną kartą bandai suprasti, kas vienu ar kitu tavo žmogišku pavidalu yra teisinga.

– O ar turite kokių pavyzdžių iš savo praktikos, kurie padėtų iliustruoti, kaip pavyksta tai padaryti?

A. Baldišiūtė: Padeda vienintelis dalykas – žinios. Kuo daugiau kalbiesi, skaitai, tuo daugiau ateina supratimo. Visada architektui reikia suprasti, ką tau užsakovas sako, kad jam reikia ir ko jam iš tikrųjų reikia. Nes tie dalykai yra skirtingi. Jeigu žmogus sako, kad nori barokinių formų namo ant ežero kranto, tu pradedi mąstyti, kas iš tikrųjų tam žmogui yra svarbu ir kas jį padarys laimingą. Atrandi, kad nieko bendro su barokinėmis formomis ir ežeru tai neturi.

K. Pempė: Dabartinio verslaus žmogaus svajonė yra namas ant jūros kranto ar Vilniaus senamiestyje, kad nebūtų 200 metrų spinduliu kaimynų. Kalbant rimtai, objektas pavyksta tuomet, kai visi susikalba – ir statytojai, ir užsakovas, architektas, institucijos.

– Kaip jums atrodo, kokie didžiausi iššūkiai architektūroje mūsų laukia ateityje?

A. Baldišiūtė: Negerai, kad karas mus priverčia apie tai mąstyti, bet mūsų išlepimo lygis ir lūkesčiai buvo pasiekę nežmoniška lygį. Ir pastarųjų mėnesių įvykiai mus, tikiuosi, sugrąžins į tikrąją žmogišką realybę. Kartais mums reikia tiek nedaug, kad būtume laimingi, o mūsų lūkesčiai yra beprotiški – pastatams, energiniam efektyvumui, derinimui, socialiniam atsakingumui.

Ta tvarumo mada mus labai užliūliavo. Galutinis produktas toks, kad žmogus atsiduria tame tvariame objekte kaip laboratorinis elementas, negalėdamas turėti jokio ryšio su gamta. Tokiame pastate tu negali atsidaryti lango ir įleisti gryno oro, nes tavo oras yra ne grynas per langus, o kontroliuojamas. Sienos ne kvėpuojančios, o sulaikančios energiją.

Labai tikiuosi, kad tos tikrosios vertybės mus vėl aplankys labai greitai ir mes jas išsigryninsime.

K. Pempė: Sutinku. Manau, kad Lietuvoje yra iš tikrųjų labai daug jaunų, talentingų architektų. Ir matau bendraudamas, kad tikrai keičiasi požiūris, atrandami paprasti, kuklūs, natūralių medžiagų sprendimai. Tas man tikrai teikia daug vilties. Manau, kad atstatysime mes tą Ukrainą, reikės ten jūsų visų rankų. Turbūt tie sprendiniai bus nebūtinai tvarūs, bet jaukūs, smagūs, lengvai įgyvendinami. Manau, kad viskas bus gerai.

Grįžti