Nacionalinės premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas: grožio paieškos gali išspręsti pastato funkcines problemas

2022 05 08

„Kurdamas pastatus neatskiri, kad dabar darome gražiai, o dabar – funkcionaliai. Turi būti vienis. Kartais grožio paieškos išsprendžia pastato funkcines problemas arba funkcijos paieškos tampa gražios“, – teigia Nacionalinės premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas, rašoma „Open House Vilnius“ LRT.lt portalui parengtame tekste.

Architekto sukurtų pastatų Vilniuje galime sutikti ne vieną – tai verslo centras „Baltic Hearts“ ir „Pasakos“ kino teatras Paupyje. Taip pat A. Ambraso ir jo komandos darbas – „Swedbank“ centrinės būstinės pastatas, nuo kurio terasos kiekvieną pavasarį vilniečiai gali grožėtis pražystančiomis sakuromis.

Visi šie ir daugelis kitų plačiajai visuomenei dažniausiai uždarų pastatų atsivers architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ metu.

– Atrodo, kad architekto profesijoje jau savaime yra užkoduotas problemų sprendimo aspektas, nes įgyvendinant įvairiausius projektus jų reikia išspręsti daugybę. Ar jums kiekvienas naujas projektas yra iššūkis, ar tiesiog darbas ir apie iššūkius nesusimąstote, nes jie tiesiog yra darbo dalis?

– Nesusimąstau. Architektūra gali ir nekelti iššūkių, pavyzdžiui, dabar statomi daugiabučiai gyvenamieji namai. Tai, sakyčiau, – tiesiog darbas. Tačiau, jei norisi iššūkių, jų atsiras. Taigi, eilinis daugiabutis gali tapti ir iššūkiu.

Per ilgą darbo laiką galvoje susikristalizavo mintis, kad mes, architektai, architektūrą traktuojame kaip galvosūkį. Gauni užduotį, sąlygas, aplinkybes ir panašiai. Viską sudėjus toji „lygtis“ paprastai neišsisprendžia.

Architekto kūrybinis iššūkis yra iš visų neįmanomų dalykų sugeneruoti kažką, kas išspręstų visas problemas ir sukurtų pridėtinę vertę.

– Kaip jūs nusprendžiate, kad tam tikras sprendimas yra geras? Kaip jis atsiranda?

– Sprendimų vis vien atsiranda. Nereikia pamiršti, kad projektavimas yra ir kolektyvinis darbas. Kaip tinklinis: atlekia kamuolys, kažkas pagauna, pakelia, kitas smūgiuoja. Nors būna visaip.

Manai, kad sugalvojai labai gerą sprendimą, bet jis kitų neįtikina. Jei jis neįtikina, gal jis nėra geriausias. Taigi, per subjektyvumą atsiranda objektyvumas. Tuomet atidedi į šalį, galvoji kitą.

Priimti sprendimus visada rizikinga, nes įgyvendinti projektus yra brangu. Labai svarbu, kad pinigus mokantis užsakovas patikėtų tavimi. Nuo to labai daug kas priklauso.

Kartais procesas nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato užtrunka 6–7 metus. Dar svarbu, kad ji įtikintų žmogų projekto pradžioje ir po jo įgyvendinimo idėja vis dar liktų aktuali.

– Kokios savybės reikalingos architektui, kad jis galėtų drąsiai kurti? Juk tai labai atsakingas ir, galima sakyti, daug rizikos turintis darbas.

– Kartais reikia mažiau apie tai galvoti. Kai labai slegia atsakomybė, tuomet nieko neišeina – ir tas baisu, ir tą baisu padaryti, nes gali būti blogai. Tuomet nieko neišeina. Turi turėti įžūlumo, netikėtumo nuspręsdamas.

Galima ir be didelių iššūkių, gerai, kokybiškai, pragmatiškai sukurti pastatą ir visi juo mėgausis. Tikrai ne kiekvienas pastatas turi būti stebuklingas atradimas, bet turėtų nors kažkiek džiuginti.

– Kaip sprendžiate funkcionalumo ir meniškumo problemą? Pastatas gali būti labai gražus, bet funkcionaliai prastas, ir atvirkščiai.

– Architektūros vertinimo kriterijus įvardino dar senovės Romos rašytojas, architektas, inžinierius Vitruvijus. Jų yra trys – grožis, nauda ir patvarumas. Nėra tokio pastato, kuris būtų gražus, bet nefunkcionalus. Iš principo jis gali egzistuoti kaip patrauklus objektas, bet jei žiūrėtume į jį kaip į tikrą statinį, tai nebūtų gerai.

Kurdamas pastatus neatskiri, kad dabar darome gražiai, o dabar – funkcionaliai. Turi būti vienis. Kartais grožio paieškos išsprendžia funkcines pastato problemas arba funkcijos paieškos tampa gražios.

– Jūsų architekto karjera trunka jau daug metų. Dar patiriate didelių iššūkių, projektai nustebina, dar reikia pasukti galvą, ar jau su patirtimi viskas klostosi lengviau?

– Kažkuria prasme taip. Natūralu, kad patirtis padeda. Kartais gali numatyti problemas į priekį. Būtų blogai, jei „dirbtų“ tik patirtis – kurtum viską panašiai. Su kiekvienu objektu norisi atrasti kažką naujo. Europoje manoma, kad jaunas architektas yra iki 40 metų. Taigi, patirtis reikalinga.

Šiais laikais viskas vyksta ir keičiasi žymiai greičiau. Stebiuosi, – anksčiau žmonės lyg ir trumpiau gyveno, o pastatus statė ilgiau. O mes pastatus dabar statome ir projektuojame greičiau, gyvename ilgiau, bet tie pastatai keičiasi greičiau.

– Kuris iš jūsų realizuotų projektų pareikalavo didžiausių pastangų?

– Visuose projektuose visko buvo, negalėčiau išskirti. Labiausiai džiugina, kai pavyksta pirmas eskizas ir tolimesnis jo įgyvendinimas.

Vieną kartą buvo privatus užsakymas – individualus namas. Užsakovas papasakojo, ko tikisi, jam nupiešiau eskizą. Jis visaip į jį žiūrėjo, stebėjosi, bet galiausiai pastatė tiksliai tokį. Vėliau padovanojau jam įrėmintą namo eskizą.

– „Open House Vilnius“ bus galima aplankyti porą jūsų žymiausių pastatų – verslo centrą „Baltic Hearts“ bei „Swedbank“ banko būstinę. Kaip pavyko juos įgyvendinti?

– Verslo centro „Baltic Hearts“ atveju, galima sakyti, irgi nupiešiau pirmą eskizą, pasiūliau idėją ir investuotojas patikėjo. Pasakė, kad tikriausiai bus brangu. Atsakiau, kad taip. Bet sutiko. Atėjus krizei, sustabdė statybas, po to vėl jas atgaivino. Tačiau viską kruopščiai įgyvendino, kaip buvo suplanuota.

„Swedbank“ centrinės būstinės pastatas mūsų architektų biurui buvo kertinis objektas – tai pirmas konkursas, kurį laimėjome. Buvo įdomu ir sunku, nes pirmą kartą susidūrėme su investuotoju ne kaip su individualiu asmeniu, o kaip su organizacija. Vėliau nuo konkursinio varianto projektas tobulėjo, tačiau pagrindinės idėjos išliko.

Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko sukurti viešąją erdvę – terasą. Įgyvendinant pagelbėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė. Džiugu, kad terasa prižiūrima, veikianti ir lankoma žmonių. Miestas pasipildė atvira erdve, į kurią žmonės gali patekti ir joje būti. Ypač dabar, kai žydi sakuros, ši erdvė tampa stebėjimo galerija.

– Koks yra dabartinis santykis tarp miesto gyventojų ir architektų? Kaip manote, ar šioms dviem grupėms pavyksta susikalbėti?

– Kuo toliau, tuo labiau į procesą įsitraukia ir visuomenė. Taigi, architektas turi pasakoti ir aiškinti savo sprendimus. Jei prisimintume modernizmo laikotarpį, architektas buvo lyg dievas – nubraižė ir viskas, taip ir bus. Kartais laikui bėgant pamatome, kad tie pastatai ir šiais laikais atrodo gražiai.

Architektui reiktų turėti klausą, girdėti visuomenės balsą. Gal ne konkrečiu atveju išsakomas nuomones, bet jausti tvyrančią nuotaiką. Kaip į ją atsižvelgti, kiekvienas atvejis yra kitoks.

Politikai turėtų rodyti lyderystę, girdėti ir visuomenės balsą, suformuoti architektams užduotį bei ją kartu apginti. Nepalikti vienų architektų konfrontuoti su visuomene.

Pavyzdžiui, nueinu į simfoninės muzikos koncertą, klausau, man jis patinka, bet specialistas gali pasakyti, kad sugrota buvo ne taip, tą atliko kitaip, čia kažkoks atradimas. Aš to negirdžiu. Taip yra ir su architektūra.

Architektai vertina matydami įvairius sprendimus ir lygindami juos su tuo, kas jau ir kaip padaryta. O visuomenė vertina supaprastintai, tuo viskas ir baigiasi.

Manau, „Open House Vilnius“ gali prisidėti prie išsamesnio kultūrinio suvokimo. Lavinimasis gali padėti suprasti, kas geriau, kas blogiau. Kaip kava. Anksčiau gerdavai su cukrumi, bet dabar geri be cukraus ir pajunti jos tikrąjį skonį. Cukrus kaip popsas, pasaldinta. Jo yra – gerai, nėra – blogai. Taigi, skonio pajautimą reikia lavinti.

– Kaip jums atrodo, ar Vilnius gerai sprendžia jame iškylančias dabartines problemas?

– Dabartinių problemų sprendimai sulaukia visokių nuomonių, bet juos bus galima įvertinti tik iš laiko perspektyvos.

Neseniai kilo daug diskusijų dėl gatvių tvarkymo. Sutvarkytos gatvės yra europietiško miesto bruožas, kai visi dalyviai turi aiškias savo vietas, zonas, nėra „dykrų“ ar tuščių asfalto lopų, kai automobiliui, dviračiui ir pėsčiajam skirta tiek, kiek reikia.

Dėmesys šiems dalykams yra tikrai labai svarbus. Sakyčiau, kad bendrų miesto erdvių tvarkymas – svarbiausias miesto kultūros bruožas, o ne tai, ar jame atsiranda įspūdingų pastatų. Kartais geriau, kad nepastebėtume jų ir kad jie kurtų vientisą miesto peizažą. Bet kad ir kokie pastatai būtų, jei jie stovi ant gero pagrindo, jie „žiūrisi“ visai kitaip.

– Ką galima padaryti Vilniuje dabar, kad ateityje nekiltų problemų su miesto architektūra ir gyvensena? Be to, ar Vilnius jus džiugina?

– Vienareikšmiškai. Jis turi savo dvasią, nuotaiką, charakterį ir jį tokį reikia priimti – kaip akvareliniame paveiksle matyti įvairūs sluoksniai, neišbaigtumas, nutylėjimai. Stovi septynių aukštų pastatas, o šalia – namukas. Tai sukuria Vilniaus žavesį.

Miestas nėra viena ranka ir vienu laiku pastatytas. Norėtųsi, kad jo tolimesnis vystymasis vyktų tvarkos link. Kai kur dar galima kažką padaryti, drastiškai nekeičiant aplinkos. Tai kaip mozaika – ją galima papildyti.

Grįžti