Peršokti į pagrindinį turinį
„Open House Vilnius“ įvaizdžio kūrėjas L. Kamarauskas: „Miestas – kaip koliažas, prie kurio prisideda kiekvienas“

„Open House Vilnius“ įvaizdžio kūrėjas L. Kamarauskas: „Miestas – kaip koliažas, prie kurio prisideda kiekvienas“

2024 03 21

Ar miestas ir žmonės gali egzistuoti vienas be kito? Grafikos dizaineris, iliustratorius Laurynas Kamarauskas įsitikinęs, kad tai – neįmanoma. Miestas sukurtas būtent žmonėms, kurie palikdami po dalelę savęs formuoja unikalų koliažą. Savo idėjas menininkas pavaizdavo plakate, kuris tapo dešimtojo atviro architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ (OHV), vyksiančio gegužės 18–19 d., veidu. 

Laurynai, netrukus Vilnių papuoš jūsų darbas – OHV plakatas, tapęs jubiliejinio renginio veidu. Laimę konkurse bandėte ir anksčiau, vis tik lemtingu tapo ketvirtas bandymas. Kaip jaučiatės jį laimėjęs? 

Jei atvirai, mano šeima ir draugai džiaugiasi labiau nei aš, bet galbūt tai – mano problema: nelabai moku džiaugtis laimėjimais (juokiasi). Manau, mano džiaugsmas veikiau virsta motyvacija kažko daugiau siekti ateityje.

Meno pasaulyje jūsų vardas – puikiai žinomas. Po mokslų menų mokykloje baigėtė grafikos dizaino bakalauro ir vizualiųjų komunikacijų dizaino magistro studijas, o savo idėjas, sugebėjimus ir įgytas žinias įprasminote įdomiais darbais. Ar galėtumėte išskirti ryškiausias savo profesinio kelio stoteles?

Dabar esu laisvai samdomas meno vadovas, grafikos dizaineris ir iliustratorius. Anksčiau esu dirbęs dviejose pakankamai skirtingose darbovietėse – dizaineriu agentūroje „The Critical“ ir meno vadovu reklamos agentūroje „Not Perfect“. Abi jos suteikė labai skirtingos, bet neįkainojamos patirties. Išmokau daug – nuo smulkių detalių preciziškumo, sistemiškumo iki bendro projekto suvokimo, dėl ko esu labai dėkingas žmonėms, su kuriais teko dirbti. 

Žinoma, man labiausiai patinka daryti asmeninius projektus, tačiau taip laisvai kurti kol kas nepavyksta – dar neatradau formulės finansiniam stabilumui užtikrinti. Iš komercinių projektų patinka mažiausiai komerciški, nes juose galima atskleisti kūrybinę laisvę. Vienas jų – „Antalio“ 2020 m. kalendorius, kuris buvo pastebėtas ir pelnė apdovanojimų. Tai vienas  projektų, kuris pilnai atliepia mano tikslus – iliustracija ir dizainas sukuria harmoningą visumą.

Kitas, dar visai šviežias projektas yra socialinė akcija „Neauginkime piratų“, kuriai su Stefanija Jokšyte sukūrėmė plakatų seriją. Šis projektas man svarbus ne tik dėl idėjos, bet ir dėl to, kad pirmą kartą reklamos stenduose pasirodė pilnai mano kurta iliustracija ir dizainas. 

Šių metų OHV tema – „Žmonės, kuriantys miestą“. Ji skatina pagalvoti, kaip žmonės prisideda prie miesto veido kūrimo, kaip skirtingais laikotarpiais architektūrą įprasmino skirtingos visuomenės grupės. Kaip pats interpretavote šią temą?

Labai taikliai paminėjote, kad kalbama apie skirtingus laikotarpius ir jų metu veikusią visuomenę. Miestas, kuris minimas viešojoje erdvėje, yra jaunas, tačiau savyje koduoja labai turtingą ir brandžią istoriją. 

Skirtingų epochų pastatai leidžia mums labiau įsijausti į tų laikotarpių problemas ir į tai, kas tais laikais žmonėms buvo aktualu, kad miestas augtų ir klestėtų. 

Kaip gimė plakato idėja? 

Sužinojęs renginio temą sugalvojau kelias galimas kryptis, kuriomis galėčiau judėti, tačiau nė viena nebuvau iki galo patenkintas. Tada pradėjau dvejoti, ar išvis dalyvauti konkurse: visgi jau būtų ketvirtas kartas, o tiesiog dalyvauti nesu linkęs.

Vieną vakarą su drauge sėdėjome bare. Sumąsčiau jai papasakoti savo idėjas ir paklausti, ką ji apie jas galvoja. Tą vakarą jai pasakojau apie dar vieną nesusijusį projektą ir mūsų žvilgsniai įgavo tokį cinkelį – pokalbio metu dviejų projektų idėjos spontaniškai susijungė į vieną ir gimė plakato idėja.

Kokios temos jums aktualiausios? Kokią vietą jus dominančių temų spektre užima architektūra?

Temos labai priklauso nuo aplinkos, kuri mane tą momentą supa. Jos gali aprėpti nuo vidinių analizių iki aktualijų, bet daugiausiai savo darbuose vaizduoju žmogų, net jei ne visada vizualiai. Na, o architektūra vienas iš idėjų ir istorijų, kurias perteikiu savo darbuose, šaltinių. Ypač patinka užgyventos vietos, kurios turi įdomius, mistifikuotus naratyvus.

Jūsų kurtame OHV plakate šios temos susipina. Žmones atspindi „Lego“ figūrėlės, kurias puošia architektūriniai elementai. Kodėl pasirinkote „Lego“ motyvą? Kokį miesto, architektūros ir žmonių santykį norėjote pavaizduoti?

Plakate labiau norėjau pavaizduoti ne santykį tarp architektūros ir žmonių, o tai, kad kiekvienas iš mūsų atsineša miesto viziją ir idėjas, kaip jį vystyti, puoselėti ir dar pagerinti. Miestas, manau, yra kaip koliažas, prie kurio savais laikais prisideda kiekvienas. Net namuose ant palangės pastatytas augalas prisideda prie bendro miesto įvaizdžio.

„Lego“ savyje talpina daug reikšmių – nuo tiesioginio konstravimo, jungimo iki kūrybiškumo ir tęstinumo. Manau, kad idėjiškai miesto vystymas turi tuos pačius ar panašius sąlyčio taškus.

„Lego“ žmogeliukų galvų figūrėlės vaizduoja tęstinumą tarp epochų, turėjusių savą miesto viziją. Plakatui pasirinkti didesnės amplitudės laikotarpiai ir juos atspindintys veikėjai: Gediminas – vėlyvieji viduramžiai, Laurynas Stuoka-Gucevičius – klasicizmas. Dabarčiai tikslingai nepriskyriau žinomo žmogaus, nes ją kuriame mes visi. Toje vietoje kiekvienas gali įsivaizduoti save.

Kaip manote, ar žmonės ir miestas galėtų egzistuoti vienas be kito?

Dabar sakau – aišku, kad ne, nes miestas kuriamas žmonėms, kad juose galėtų gyventi, dirbti, ilsėtis ar pramogauti. Bet, žinoma, mes nežinome, kaip bus ateityje (šypsosi).

Ar, jūsų nuomone, miesto veidą gali atspindėti vienas konkretus pastatas ar objektas, kaip, pavyzdžiui, Eifelio bokštas Paryžiuje, Sidnėjaus Operos teatras, Burdž Chalifa dangoraižis Dubajuje, ar vis tik svarbi visuma ir nestandartiniai, išskirtiniai ir mažiau įdomūs pastatai?

Priklauso nuo konteksto. Jei kalbame apie miesto įvaizdį, nukreiptą į išorę, sakyčiau, kad svarbus konkretus pastatas. Vis tik tai galime palyginti su žmogaus veidu: pirmą sykį pamatęs žmogų žvilgsnį nukreipi į tam tikrą detalę (pavyzdžiui, akis), tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo labiau nori jį pažinti, analizuoti. Tas vienas miesto objektas gali būti kaip vyšnia ant torto, bet ragaujame ne vyšnią, o visą tortą (šypsosi).

Galiausiai, kaip jūs pats apibūdintumėte Vilniaus veidą? 

Vilnių apibūdinsiu kaip brandaus amžiaus žmogų. Jis daug matęs ir išgyvenęs, tačiau iš vidaus spinduliuoja jaunatviškumu, noru tobulėti.

Interviu su L. Kamarausku parengė G. Gedeikytė

Grįžti