Peršokti į pagrindinį turinį
„Open House Vilnius“ savanoriaujanti R. Tapinienė: „Nežinau, kas turi nutikti, kad atsisakyčiau“

„Open House Vilnius“ savanoriaujanti R. Tapinienė: „Nežinau, kas turi nutikti, kad atsisakyčiau“

2024 03 12

„Jei gaunu progą su kažkokia sritimi ar joje dirbančiais žmonėmis susipažinti plačiau ir dar nemokamai, nežinau, kas turi nutikti, kad atsisakyčiau“, – šypsosi žurnalistė ir LRT televizijos laidų vedėja Rasa Tapinienė, savanoriaujanti atviros architektūros savaitgalyje „Open House Vilnius“. Veiklos ir atsakomybių ji nestokoja, tačiau šiais metais jau ketvirtą kartą apsivilks savanorio-gido marškinėlius ir ves ekskursijas išskirtiniuose Vilniaus pastatuose. 

Rasa, festivalyje „Open House Vilnius“ esate nebe naujokė – šiemet savanoriausite jau ketvirtą kartą. Vis tik sugrįžkime į pradžią. Kaip sužinojote apie Vilniuje vykstantį atviros architektūros savaitgalį, kuo jis jus sudomino?

Kvietimą savanoriauti „Open House Vilnius“ pamačiau braukiant „Facebook“ srautą. Sudomino, nes, gėda prisipažinti, apie šį, tada jau penktus ar šeštus metus organizuojamą renginį, sužinojau pirmą kartą, o juk naujienos – mano stichija. 

Nusprendusi, kad reikia skubiai pildyti spragas, nedelsdama užpildžiau savanorio anketą. Apie architektūrą išmaniau bendrais bruožais, bet juk panosėj buvo kvietimas sužinoti daugiau ir šią spragą užpildyti (šypsosi)!

Ar noras pagilinti žinias apie architektūrą – vienintelė priežastis, paskatinusi prisijungti prie OHV savanorių?

Tai, ko gero, buvo viena pagrindinių priežasčių. Kitos priežastys taip pat buvo grynai egoistinės. Savanoriai kasmet turi galimybę kone iki pamatų siūlių ištyrinėti po vieną pastatą, asmeniškai susipažinti su tų pastatų architektais ar jų palikuoniais, senbuviais ir (ar) naujakuriais, prisidėjusiais prie atmosferos, kuria šiandien tas pastatas alsuoja.

Ir tai – ne vienintelė privilegija, suteikiama savanoriams. Jie, eidami vieni pas kitus į bandomąsias ekskursijas, be jokių eilių gali aplankyti nors ir visus pastatus, tais metais atsiveriančius visuomenei. Renginio savaitgalį viskas turi būti sklandu!

„Open House Vilnius“ programoje kasmet būna apie 60 skirtingų, bet savaip įdomių ir reikšmingų pastatų. Kuriuose jums yra tekę vesti ekskursijas?

Pirmą kartą pildydama anketą 2020-aisiais, prie klausimo, kur norėčiau savanoriauti, nesirinkau konkretaus pastato – pažymėjau varnelę prie varianto „nustebinkite mane“. Tai reiškia, kad organizatoriai savo nuožiūra priskiria savanorius pastatui. Buvau paskirta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Po LNOBT sekė rekonstrukciją išgyvenantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras, pernai – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, po rekonstrukcijos įsikūręs buvusiame centriniame Lietuvos pašto pastate. Šiais metais savanoriausiu labai netoli nuo šių pastatų – Gedimino prospekte esančiame Lietuvos banke. 

Nuo pat pirmųjų savanorystės metų per pastatus keliauju su ta pačia nuostabia, kruopščia, be galo atsakinga ir pareiginga mentore Giedre Juknevičiūte ir LNOBT savanorių komandos branduoliu. Saugu ir ramu dirbti su žmonėmis, kurių profesionalumą užtvirtina su jais išgyventos patirtys.  

Kaip galėtumėte apibūdinti savanorystę festivalyje? Kokių įspūdžių, patirčių, galbūt – iššūkių ar pamokų tai jums atnešė?

2020-ųjų liepą dėl pandemijos (Ukrainos karo fone atrodo, kad tai buvo taip seniai – kitame gyvenime) buvo taikomi griežti ribojimai dėl ekskursijų dalyvių skaičiaus, visi privalėjo registruotis, viduje dėvėti kaukes. 

Bet užvis ryškiausiai iš tų pirmųjų metų prisimenu vieną istoriją, kuria dalijausi su savo vaikais ir draugais: neskubėkite daryti išvadų apie kitą žmogų, nes jūs nežinote nei jo, nei jo situacijos. Atrodo elementaru, ar ne? Bent jau man – taip. Bet tą dieną susimoviau. 

Matydama, kad eilėje į mano ekskursiją (o tada dar ir atstumus nuo kiekvieno žmogaus reikėjo išlaikyti) stovi benamis su visu gyvenimu „terbose“, pradėjau panikuoti: o jeigu per ekskursiją jis kur nors nuklys ir nuspręs užimti nakvynės vietą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro patalpose? Ką man tada daryti? Juk pilna šeimų su vaikais, o tas kvapas… Bėda. 

Vis tik tas žmogus turėjo asmens dokumentą – nebuvo priežasčių jo neregistruoti. „Terbas“ pasaugoti paėmė tuo metu ekskursijų nevedusios kolegės. O aš tik paskutinėje ekskursijos stotelėje lauke, kai visi po 45 minučių viduje pagaliau nusiėmėm kaukes ir įkvėpėm oro, tarp veidų ir šypsenų pamačiau jo bei prisiminiau, kad ojei, gi visą šį laiką turėjau savo susigalvotą „bėdą“, o ji jokių bėdų nepridarė. Vėliau kolegės pasakojo, kad jis joms prisipažinęs, jog dirbo LNOBT. Jam, matyt, labai norėjosi grįžti į tą gyvenimą.

Šių metų „Open House Vilnius“ tema – „Žmonės, kuriantys miestą“. Jais esame mes visi – ir tie, kurie kuria bei įgyvendina pastatų projektus, ir tie, kurie tuos pastatus įprasmina savo istorijomis, jausmais, darbais. Kurie Vilniaus architektūros objektai jums reikšmingiausi? Kokios istorijos slypi už jų?

Pirmasis, kuris iš karto ateina į galvą – Gedimino bokštas. Jis – apskritimo, kuriame dažniausiai sukasi mano gyvenimas, centras. Lyg koks švyturys, kuris pareinant pėsčiomis iš bet kurio miesto taško, bet kuriuo paros ar metų laiku, pasitinka ir signalizuoja, kad aš jau beveik namie. Jis vienintelis yra be konkretaus žmogiško veido. 

Antrasis pastatas – Vilniaus klinikinė Antakalnio ligoninė, nes čia į pasaulį atėjo mano pirmagimė. Nors jau praėjo 22-eji metai, kaskart pėdindama ar važiuodama pro tą milžinišką kompleksą šypsausi, nes jame matau savo dukters veidą. O Šv. Onos bažnyčioje – sūnaus, nors net nesu tikra, ar jis ten yra gyvenime buvęs (šypsosi). Bet jis tikrai buvo šalia jos vežimėlyje, vos savaitės, kai aš kitoje Maironio gatvės pusėje esančiame VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute gyniausi bakalaurinį darbą. 

Ir, žinoma, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastatas, kuris man turi Eglės Bučelytės veidą.

Prie miesto veido kūrimo kiekvienas prisidedame savaip, jį matome taip pat skirtingai. Kaip Vilniaus veidą apibūdintumėte jūs?

Aš, tikriausiai, esu iš tų žmonių, kurie niekaip neapsisprendžia, kuris jausmas yra geresnis – susipakuoti kuprinę į kelionę ar ją iškraustyti grįžus, nes velnioniškai spėju pasiilgti savo Vilniaus. 

Apie 2000-uosius į užsienį gyventi išvažiavęs pažįstamas, grįžęs po 10-15 metų, pajuokavo: „Pas jus sterilu kaip operacinėje – net nusispjauti nėra kur“. Nežinau, kodėl man šitai yra taip įstrigę, bet aš labai džiaugiuosi, kad Vilnius yra švarus ir jaukus – tiek dydžio, tiek svetingumo, tiek patogumo prasme. O jeigu dar būtų sutvarkytas viešasis transportas, iš viso neturėčiau prie ko prikibti.    

Kurie Vilniaus pastatai, žmonės ir vietos, jūsų nuomone, miesto veidą formuoja stipriausiai?

Jį formuoja šokių – bachatos, salsos, kizombos, zumbos – mokyklos, kurios šiltuoju metų laiku rengia vakarėlius labai vaizdingose Vilniaus vietose: Subačiaus apžvalgos aikštelėje, pakrantėje palei Karaliaus Mindaugo tiltą, aukščiausiame verslo centro „Europa“ balkone, „Business Stadium“ stogo terasoje ir TV bokšte. Labai smagu, kad ir pastatų valdytojai įsileidžia į terasas, kartais – ir ant stogų. Taip vietiniams ir atvykėliams netikėtais rakursais atveriama miesto panorama.

Miesto veidą kuria ir istorijas apie mus pasakojantis MO muziejus bei jo įkūrėjai, mokslininkai Danguolė ir Viktoras Butkai, taip pat visuomenės pokyčius liudijanti Švč. Ramintoja, pastarąjį kartą iš pramoninio sandėlio atvirtusi į tvirtos bendruomenės namus. Nesu bendruomenės narė – kartą esu buvusi ekskursijoje, porą kartų – kultūriniuose renginiuose, tačiau labai didelį įspūdį daro tai, kad tas pastatas ir jo bendruomenė realiai sutalpina viską – nuo vaikų erdvės iki restorano, kuriame dirba negalią turintys žmonės, kai kitur kartais bandoma viską „išrūšiuoti“.

Galiausiai, kokį Vilniaus veidą kuria atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“?

Kiekvienam atpažįstamą, savą – galiu parodyt, kur, kas yra ir kaip veikia, ir brangų – žinau, kiek ir kieno pastangų buvo įdėta, kad šiandien jis būtų toks, koks yra.

Atviros architektūros savaitgalį „Open House Vilnius“ organizuoja Architektūros fondas. „Open House Vilnius“ priklauso „Open House Worldwide“ tinklui, jungiančiam daugiau kaip 50 pasaulio miestų, taip pat yra dalis „Open House Europe“ bendradarbiavimo projekto, kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga.

Organizatoriai kviečia savanorius prisidėti prie renginio. Šimtai savanorių-gidų yra neatsiejama renginio sėkmės dalis. Jei norite pirmieji susipažinti su išskirtine Vilniaus architektūra ir įgyti naujų žinių bei įgūdžių, iki kovo 13 d. užpildykite savanorio anketą

Grįžti