Buv. Kultūros paveldo centras ir istoriniai rūsiai

Autoriai

Apie pastatą

Pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūręs pastatas išsiskiria savo manieringu puošnumu ir detalių gausa. Nepaisant savo impozantiškumo, pastatas siekia prisiderinti prie istorinės aplinkos, naudodamas senamiesčiui būdingą struktūrą, proporcijas ir istorinių architektūros elementų interpretacijas.

Pastatas pastatytas 1987–1990 m. Tai laikas, kai postmodernizmas iškyla kaip opozicija tuometiniam funkcionalizmui, estetinei niveliacijai ir masinei tipinių stačiakampių namų statybai. Buv. Kultūros paveldo centro pastatas tapo vienu ryškiausių savo laikotarpio individualumo siekio pavyzdžių, kurio puošeiviški elementai pabrėžia ideologinę kovą su sovietinio modernizmo architektūros asketiškumu.

Projektas įrėmintas Ašmenos ir Mėsinių gatvių yra trikampio plano, o sklypo užstatymas buvo nulemtas dviejų atrastų XV a. II p. – XVI a. I p., XVII a. gotikinių rūsių, kurie kadaise tapo naujojo pastato architektų pagrindine inspiracija.

Pastato viduje įrengti senamiesčiui būdingi uždarus kiemus imituojantys laiptai ir atviros arkinės galerijos, interjeras puoštas meno kūriniais – po piramidės formos stoglangiu pakabinta M. Šimelio skulptūra. Buv. Kultūros paveldo centre atsiveria keliai į mažus koridorius, kabinetus, bokštelius, senamiesčio vaizdus ir kitus postmodernaus labirinto netikėtumus.