Vilniaus senasis teatras

Didieji teatro rūmai, Pohulianka, 1913 m. privačia iniciatyva įkurtas pirmasis pastatas Lietuvoje skirtas specialiai teatrui. Ir nors tuo metu 850 žiūrovų talpinęs teatras, anot architektūros istorikės Gerdos Prancūzevičienės, atrodė „provincialiajam Vilniui per didelis“, jis nugyveno itin permainingą kaitos istoriją.

Daugiau nei šimtmetį pastatas nepakeitė savo paskirties: čia veikė Vilniaus lenkų, Nacionalinis operos ir baleto, Nacionalinis dramos, Nacionalinis jaunimo, Lietuvos rusų dramos teatras, o šiuo metu čia įkurtas Vilniaus senasis teatras.

Teatre vyko ne tik kultūriniai renginiai. 1917-ųjų rugsėjį, kaizerinės okupacijos metais, teatro salėje buvo surengta Lietuvių Konferencija, o jos metu išrinkta Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusi Nepriklausomybės aktą.

Architektūros istorikai šį pastatą priskiria istorinio eklektizmo ir art nouveau stiliams. Pastato tūris kompaktiškas, taupios erdvės. Fasadai simetriškos kompozicijos, o paradiniame fasade arkadomis paremtas portikas. Anksčiau teatro lankytojai, atvažiavę karietomis, galėdavo pririedėti prie pat įėjimo durų po portiku.

Iki šių dienų mažai pakitęs teatras vis dar išsaugojo seniausio teatro Vilniuje vardą.