VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC)

Pušyno apsuptyje paskendusiame Vilniaus Saulėtekio slėnyje šalia dešimtmečius studentų minamo pėsčiųjų tako „išaugęs“ Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC), aplinkinių geriausiai žinomas kaip tiesiog Vilniaus universiteto biblioteka.

Pastato architektūra, ekspresyvios formos ir nė vienos tiesios sienos, iki šiol žavi šiais moderniais ir netradiciniais sprendiniais. Bibliotekos išraiškoje organiškai susipina tiek šiuolaikinių technologinių sprendimų, tiek tradicinių vertybių harmonija. Originali, tačiau nepretenzinga pastato išraiška – solidus, tačiau aplinkoje derantis tūris.

Pastate lankytojus pasitinka nuosaikus stačiakampis amfiteatras-aikštė. Įstiklinta holo erdvė pratęsia aikštės erdvę. Pirmasis pastato aukštas funkcionuoja kaip centrinė cirkuliacinė erdvė, kuri apjungia tris tūrius. Mažiausiame iš trijų tūrių talpinama administracija, kituose dvejuose – skaityklos.

Trijų tūrių kompozicija harmoningai įsilieja į pušyną. Gamtinė bibliotekos aplinka – viena didžiausių šio pastato vertybių. Pro didžiulius langus matomi vaizdai tarsi tampa vidaus dalimi, o natūrali šviesa užtvindo vidaus erdves.

Daugybė atvirų knygų lentynų, demokratiška aplinka, visą parą dirbantis pastatas – tai atsakymas į klausimą, kokia gali būti šiuolaikiška biblioteka, kurioje gera būti ir kur kyla įkvėpimas mokytis.