Plakatų paroda

Liudas Barkauskas

„Miestas gyvas ir miestas kalba. Reikia tik sustoti ir įsiklausyti.“ Šie žodžiai pirmiausia atėjo į galvą, pamačius šiųmetę „Open House Vilnius“ temą. Miestas čia suvokiamas ne tik kaip architektūrinių objektų visuma, bet kaip gyvas organizmas, nuolat komunikuojantis su jame esančiais žmonėmis.

Plakate vaizduoju akimirką, kai kasdienis judėjimas trumpam sustoja ir atsiranda galimybė išgirsti miesto balsą. Kalbančio miesto simboliu tampa Atlasas, įsitaisęs ant Pirklių rūmų bokšto, tyliai šnibždantis plakato veikėjui į ausį. Šis dialogas tarp žmogaus ir miesto kviečia ne tik stebėti, bet ir įsiklausyti.

Iliustracijoje sąmoningai suliejami pirmasis ir antrasis planai, taip suploninant ribą tarp žiūrovo ir miesto. Tai simbolizuoja „Open House Vilnius“ renginio metu atsiveriančią galimybę ne tik pamatyti architektūrą, bet ir ją patirti — susilieti su miestu, išgirsti ir suprasti tai, ką jis mums kalba.

Dovilė Bagdonaitė

Vizualinėje kultūroje ir komunikacijoje dialogo burbulas yra grafinis elementas, skirtas pokalbiui vaizduoti. Jis sudarytas iš dviejų dalių: paties burbulo ir uodegėlės, identifikuojančios kalbantįjį. Plakate šią struktūrą dekonstruoju: uodegėlę atskiriu nuo burbulo ir išdidinu iki monumentalaus, architektūrinio mastelio. Atplėšta nuo savo pirminės funkcijos ji tampa savarankišku objektu – miesto balso ženklu.

Vėjas Motiejūnas

Vilnius pilnas besikartojančių ritmų, kurie kasdienybėje susilieja į nebylią melodiją. Linijos, langai, stogų kraštai ir fasadų pasikartojimai kuria miestui būdingą taktą, kurį dažniausiai jaučiame, bet retai įvardijame. Įsižiūrėjus atidžiau, šios formos ima kalbėti: pakėlus galvą galima pastebėti netikėtą bokštą, nematytą stogo siluetą ar ant pastato viršaus išnyrantį fragmentą, primenantį vargonų vamzdžius.

Plakate vaizduojamas Operos ir baleto teatro fragmentas, kuriame pasikartojančios formos atskleidžia ne struktūrą, o ritmiką. Ji tampa apčiuopiama – matoma ne kaip architektūrinis sprendimas, bet kaip miesto pulsas, įkūnytas fasade. Ritmas čia veikia tarsi sustingusi muzika.

Liudas Barkauskas

Iliustracija siekiau perteikti laiko tėkmės ir pokyčio idėją, naudodamas prisukamąjį elementą bei augančią cilindrinę piramidę, kuri laikui bėgant stiebiasi aukštyn. Ateities paveldas – tai ne tik pastatai, į kuriuos galime užeiti, bet ir visa infrastruktūra, kuri taip pat kuria miesto tapatybę.

Įsivaizduoju ateities Vilnių kaip gyvą ir dinamišką organizmą, nuolat augantį ir besikeičiantį. Stiklas, industriniai elementai ir moderni architektūra tampa vis panašesni ir nuspėjami, tačiau galbūt tai ir yra naujojo paveldo dalis. Svarbiausia – išlaikyti balansą tarp miesto unikalumo ir šiuolaikinių galimybių, kad Vilnius galėtų ne tik augti, bet ir išlikti savitas.

Edvinas Jekimovas

Vilniaus architektūra kontrastinga – šalia senos trobos stovi moderniausias dangoraižis, ir tai sukuria unikalų miesto veidą. Miesto istorija nepamirštama, saugoma ir įkvepianti. Ateities viziją kuriame remdamiesi praeitimi – be praeities negali būti ateities. Taip kiekvienas pastatas tampa paveldu.

Salvija Vaičikonytė

Plakate vaizduojamas ateities miestas. Mistiška humanoidiška ateiti žmogaus figūra įdėmiai žiūrinti į sovietinį daugiabutį. Šis sovietinis daugiabutis likęs vienintelis moderniame stikliniame mieste. Šia iliustracija noriu pakviesti miesto gyventojus kelti diskusiją ar sovietinis daugiabutis yra ateities paveldas? O gal tai tik miesto vaiduoklis? Ar apie nelengvą šalies istoriją pasakojantis simbolis?

Laurynas Kamarauskas

Vilniaus miestas turtingas savo architektūrinių stilių įvairovės harmonija. Pagal skirtingų epochų pastatus galime nukelti savo mintis ir įsivaizduoti kaip pats Vilniaus miestas augo ir evoliucionavo. Žinoma, to nebūtų, jei ne žmonės. Kiekvienos kartos žmogus ateina su naujais poreikiais ir idėjomis: vienos jų tampa tęstinumų praeičiai, o kiti – naujos krypties vizijomis. Renginio plakato idėjai atskleisti pasirinkta iliustracijos technika. Ją vizualizavau žaismingai viena ant kitos sudėtos Lego žmogeliukų galvų kompoziciją, kuri praturtinta architektūriniais elementais. Lego panaudojimas yra sąmoningas ir šioje situacijoje įgauna daugiaprasmiškumą: bendradarbiavimo, skirtingų epochų indelio, tęstinumo idėjas.

Liepa Sofija Vareikaitė

Koks būtų Vilnius be žmonių? Žinoma, pirmiausia, išsiaiškinkime tai, kas akivaizdu – be žmonių Vilniaus visai nebūtų, na, arba kitoks nei turime dabar. Eilės architektų, inžinierių, skulptorių ir kitų profesionalų daug metų kūrė mūsų miestus, daug kitų kartų juos kurs ir po mūsų, o mintis apie tai, kas galėjo nutikti Vilniui be žmogaus prisilietimo, palikime fantastikos mėgėjams.

Visgi, žmogaus įtaka architektūrai yra daug aprėpianti – net tiesiogiai architektūros kūrime nedalyvaujantys miesto gyventojai, ko gero, patys to neįtardami formuoja mūsų santykius su architektūra. Turbūt, šitai patvirtinti galėtų pilkų miegamųjų rajonų daugiabučių sienos, kurios papasakotų kaip kvepia šviežiai verdama serbentų uogienė ar ką panosėje murmėjo sunkiai laiptais kopianti senolė. Galbūt, gražiai pakalbinus, nusilenktų ir S.Kuzmos Mūzos nuo Nacionalinio dramos teatro stogo bei pasakytų kokio raudonumo buvo skiauterės pankų, žingsniavusių Gedimino prospekto grindiniu prieš kelias dešimtis metų.

Tad kas iš tiesų yra tie žmonės, kuriantys miestą, – gal tai Jonas Kristupas Glaubicas, o gal Algimantas bei Vytautas Nasvyčiai? Turbūt jūs turite ir savo atsakymą, ir jis nebūtinai yra klaidingas, tačiau mano tiesa skamba paprastai – miestą kuriame visi. Ir ši mintis, netinkamose rankose gali būti griaunanti arba atvirkščiai – kurianti jėga. Nežinau kaip jūs, bet aš linkusi tikėti antruoju teiginiu. Apie tai ir yra mano darbas.

Arminas Liuima

Plakate vaizduojami vaikai, kreidelėm braižantys savo miestą.

Greta Rokaitė

Kaip patogu, kai miestas prigludęs ir apgaubęs savo gyventoją arba lankytoją tarsi minkščiausias, švelniausias patalas. Tai erdvės, leidžiančios mums komfortabiliai įsitaisyti, atsipalaiduoti, jose panirti ir patirti. Čia viskas arti ir artima, ranką ištiesus pasiekiama. Toks patogumas sukuria galimybes nevaržomai svajoti. Ir visa architektūra, kuri kadaise buvo tik jos kūrėjų fantazija, dabar mus įkvepia svajonėms apie tai, kas ateinančiu laiku bus įmanoma.

Reda Tomingas

Patogi architektūra tokia, prie kurios patogu skirti susitikimą, susitikti ir į kurią norisi panirti, pabūti ir užsibūti. Visai kaip namie. Matote užuolaidą? Architektūra patogi bet kokiu oru. Esate gėrę kava ŠMC kiemelyje saulei šviečiant ar po stogu – lietui pliaupiant?

Vardenė Pavardenė

Architektūra kaip bendrabūvis, įsikomponuoja santykyje su aplinka, harmonizuoto požiūrio taškus jungia romantizuoto horizonto paieškose. Komfortabilumas, patogumas būti reflektuoja architektūros objekto siekį įsilieti, būti proporcingai vienas nuo kito poveikiams. Turime omenyje, kiekvieną agentą, florą ir fauną, rūšį ar pan., kuriai/am naujas kvadratinis metras tampa turinio apsikeitimų ir funkcijų balansu.

Lena Klyukina

Miesto erdvės yra dėlionė, konstruktorius skirtingų plokštumų, erdvių ir kampų, kuriuose kiekvienas mūsų randa prieglobstį, įkvėpimo ar tyrinėjimo objektą, ne tik kaip gyventojai, kuriems miesto erdvės yra būtinybė, bet ir kaip kūrėjai, tiesiogiai ir netiesiogiai deliojantys skirtingus miesto komponentus ir atrandantys naujus jų derinius. Neretai būna, kad architektūra skirtingai atsiskleidžia skirtingu paros metu, metų sezonu, ar net stebint ją iš kitos gatvės pusės.

Laurynas Kamarauskas

Vilniaus miestas unikalus savo architektūrinių stilių įvairovės harmonija.
Statant naujus architektūrinius objektus, sparčiai augančiame mieste, atsiranda ne tik iššūkiai susiję su ekologija, infrastruktūra, bet ir organiško pastato integravimu, galimo paveldo ateityje galvosūkiu. Naujo pastato galvosūkis tampa kaip žaidimas, tiek architektui, tiek praeiviui.
Renginio plakato idėjai atskleisti pasirinkta iliustracijos technika. Ją sudaro gatvės peizažo motyvas, susidedantis iš klasicizmo stiliaus pastatų ir žmonių judėjimo. Centrinėje kompozicijos dalyje pasirinkta vaizduoti „teterio“ žaidimo detalės, kurios praturtintos architektūrinių brėžinių motyvais.
„Teteris“, kaip žaidimas, šiame darbe įgauna daugiasluoksniškumą: galvosūkio, efektyvumo, maksimalios turimos erdvės išnaudojimo idėjas. O sustojusio žmogaus vaizdavimas pasirinktas kaip akcentas, kuris simbolizuoja susidūrimą su iškeltais iššūkiais.
Vilniaus miesto architektūra apipinta iššūkiais ir galvosūkiais, kuriuos žiūrovus kvies pažinti, analizuoti, patirti ir sustoti.

Pijus Burakas

Architektūros, parkų ir bendras miesto planavimas rūpi visiems. Kur bus pastatytas naujas pastatas, kaip ir kur bus įrengtas parkas ar skveras, kiek bus naujai pasodintų ar išsaugotų medžių, kaip bus formuojamas tolimesnis miesto veidas?

Kuriant ir galiausiai realizuojant vieną ar kitą miesto architektūrinį projektą, daugelis nori prisidėti ir išreikšti savo nuomonę. Siekdamas, kad visuma būtų tinkamai sukomponuota ir susijungtų į vienį, plakate vaizduoju Rubiko kubą, kuris turi vis kitokią spalvinę ir architektūrinę plokštumą. Tačiau teisingai išsprendus galvosūkį, kiekviena detalė, kaip atitinkamas vienas ar kitas architektūrinis objektas, galiausiai atsiduria savo vietoje.

Staselė Jakunskaitė

ARCHITEKTŪRA YRA JAUSMAS /  šiuo darbu,  konkurso temą perteikiu per konceptualią iliustraciją ir pasinėrimo į pastatą idėją, kaip betarpišką architektūros patyrimą. Susiliejantys vandens ir pastato motyvai čia taip pat simbolizuoja jausmus tarsi gilų, banguojantį vandenyną.

Pijus Cicėnas

Šiandien gyvename skaitmeninio ir modernaus pasaulio laiku, kuomet pastarųjų mėnesių pasauliniai pokyčiai žiūrovus perkelė į izoliuotas erdves, kur vyksta kiekvieno asmeninės potyrių savirefleksijos paliekančios naujus pėdsakus monumentuose. Visgi architektūra nėra izoliuotas menas, architektūra veikia santykį tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo, kur vizualume atsispindi ekonomikos, technologijų, skonio, potyrio, minties, vaizduotės ar net politinio jautrumo būklė. Nors statinys tik „konstruktyvinė dėlionė“, kurią žmogus struktūrizuoja šie atspindžiai slypi kiekviename architektūros estetinio elemento lygmenyje: pradedant funkcija, forma, konstrukcija, baigiant tokiais svarbiais aspektais kaip tvarumas ir gerovė. Man gerovė tai poveikio visuma, apimanti pastato atvirumą, dialogą bei patirtis. Šių dienų kontekste, Open House Vilnius, mes turime išskirtinę galimybę pažinti pastatus ir erdves juos patiriant, nes architektūra yra jausmas. Jausmas sužadinantis norą visapusiškai augti ir tobulėti.

Lauksminė Steponavičiūtė

Miestas – vieta, kurioje įvairūs statiniai tarpusavyje persipina kultūriškai, kontekstualiai, istoriškai, jausmiškai, asociatyviai, sentimentaliai. Vaikščiodamas po Vilnių ir stebėdamas aplinką gali patirti įvairių jausmų: galbūt būsi sujaudintas įspūdingų gotikos, baroko ar renesanso architektūrinių stilių, o jau pasukęs už kampo patirsi visai kitas emocijas, sužadintas sovietmečio betoninių kubelių. O gal pakeliui rasi pastatą, kuriame gyveno ir kūrė mėgstamas poetas ar dailininkas. Ar dar kartą eidamas ta pačia gatve nustebsi vėl atradęs kažką naujo – akį patrauks modernūs šiuolaikinės architektūros statiniai, iki šiol nematyta skulptūra ar horizonte netikėtai išdygęs naujas pastatas, sparčiai keičiantis Vilniaus veidą. Stebint šiuos pokyčius norisi miestu domėtis, gilintis į jo istoriją, neužmiršti anksčiau stovėjusių ir įsiminti dabar stovinčių pastatų „kūnus“ – jų formas, detales, siluetus. Plakate vaizduojami atminty įsirėžiantys, atpažįstami Vilniaus pastatų siluetai komunikuoja tarpusavyje ir su stebėtoju. Žaismingai personifikuoti mojuoja, kviečia susipažinti, klausti ir bendrauti, skatina atrasti miestą įvairiais netikėtais rakursais, kultūriniais sluoksniais ir taip sukurti naujus asmeninius ryšius, asociacijas ir jausmus su konkrečiomis Vilniaus vietomis.

Ūla Šveikauskaitė

Plakate vaizduojami akinių stikluose atsispindintys Vilniaus pastatų vaizdai – tarsi filmo kadrai eina vienas po kito. Pasakojimus apie miestų erdves kuria sociumas, koks tas pasakojimas bus, priklauso nuo konkrečios tuo metu gyvenančios bendruomenės, o ji vis kitokia, su vis kita patirtimi, nors patys miesto objektai vizualiai gali išlikti nepakitę. Žmonės iliustracijoje glaudžiai susiję, tarsi pratesia vienas kitą, įgyja architektūrai būdingo monumentalumo: architektūra visuomenės atspindys, o viešajam diskursui individo nepakanka, reikia glaudžios žmonių bendruomenės. Darbui būdinga kino filmų estetika, ją padiktavo festivalio tema „materialūs pasakojimai“ bei įsitikinimas, kad miestas priklauso visiems ir žmogus jo plėtojimosi procese turėtų būti aktyvus veikėjas.

Jekaterina Budrytė

Mąstymą keičiančios architektūros idėją plėtojau per žiūrovo-suvokėjo prizmę. Kaip kasdienius aplinkoje esančius architektūros objektus, dažnai pranykstančius gatvių garsuose, judesy ir formų kaitoj, renginio dėka galima išvysti, išgyventi, patirti naujai, giliau ir turiningiau. Tarsi tai būtų visada šalia esantis teatrališkas įvairiabriaunis įvykis, slypintis po klasikine raudona uždanga, žadančia išskirtinius įspūdžius bei patirtis.

Eglė Rubaževičiūtė

Miesto ir pastatų istorijas kuria praeiviai, gyventojai – viena naujai atrasta, pakeista ar dingusi detalė gali pakeisti suvokimą apie bendrą vaizdą. Anksčiau nematytas balkonas ar galimybė pažvelgti pro užuolaidų neuždengtą lagą, atvirą bromą ar pravertas duris Vilniuje atveria naujus požiūro kampus ir kuria naują miesto vaizdą. Pastatai, jų originalus kontekstas ir kiekvienas naujas subjektyvus praeivio ar gyventojo kuriamas kontekstas neišvengiamai formuoja ir požiūrį į fizines pastato detales. Plakatas reprezentuoją materialių kontekstų ir subjektyvių požiūrių kuriamą architektūrinę metamorfozę, besikeičiantį, gyvą pastatą.

Povilas Jankūnas

Lietuvoje didžioji visuomenės dalis gyvena sovietmečiu statytuose blokiniuose daugiabučiuose. Tai yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio miestovaizdžio elementų, stipriai veikiančių žmogaus būseną bei mąstymą. Plakate vaizduojama begalinė monotoniška daugiabučio siena, simbolizuojanti nusistovėjusį mąstymo būdą. Tačiau, monolitinėje sienoje sukuriamas architektūrinis parazitas, savo forma bei išraiška keičiantis erdvės santykį su žmogumi bei skatinantis mąstyti kitaip.

Rūta Martinavičiūtė

Merkys Žebrauskas