Vilniaus geležinkelio stotis ir traukinių remonto depas

Apie pastatą

Vilniaus geležinkelio stotis – vieta, kuri skaičiuoja jau daugiau nei 160 metų trunkančią istoriją: pirmoji stotis Vilniuje buvo suprojektuota prancūzų architekto Pirelio ir baigta statyti 1861 m. Vėliau, 1950 m., atstatant traukinių stotį buvo kuriami „miesto vartai“ – naujai pastatyta stotis turėjo simbolizuoti naująjį socialistinį Vilnių. Stoties projektui būdingas gana prabangių medžiagų interjeras: dirbtinio marmuro kolonos, gipso lipdiniai, sienų tapyba, šviestuvai.

Traukinių depo teritorija – tai pastatų kompleksas, kuriame prižiūrimi lokomotyvai, esama įvairių elektros variklių, guolių, vidaus degimo variklių ir t. t. Komplekse persipina įvairių laikmečių architektūra, kuri mena ilgą geležinkelio gyvavimo istoriją. Teritorijoje, greta Bėgių parko, taip pat yra modernus administracinis pastatas, kurio interjerą puošia paveikslai iš „Lietuvos geležinkelių“ muziejaus archyvų.

Geležinkelis nuo XIX a. II p. buvo pagrindinė stoties rajono varomoji jėga. Iššokę iš garvežio žmonės skubėjo į turgų, vėliau iš šokių bandė suspėti į paskutinį traukinį. Kai nespėdavo – miegodavo toje pačioje geležinkelio stotyje. Tad stoties rajone visuomet virė gyvenimas, kuris tebeverda iki šiol.