Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2

Autoriai

Apie pastatą

1948 m. pradėta statyti Vilniaus antroji termofikacinė elektrinė buvo svarbus objektas po karo atsigaunančiam Vilniui. Tuo metu elektrinės kaminai tapo pirmaisiais akcentais atvykstantiems į miestą bei ženklu, pranešančiu apie atsigaunančią sostinę. Elektrinės vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai strategiškai patogi vieta privežti kurą miesto keliais ir Nerimi, aplink – daug vietos galimai plėtrai.

Pagrindinis elektrinės pastatas – racionalios ir itin nuosaikios architektūros raudonų plytų statinys, žymintis industrinės (pramoninės) architektūros individualumo pabaigą. Pastato fasadą puošia originalios Palemono keramikos gamyklos plytos, žymėtos autentiškumą patvirtinančiu ženklu. Vėliau statyti įvairaus pobūdžio pramoniniai pastatai tapo atpažįstami tik iš jų specifinę funkciją žyminčių kaminų, keltuvų ir kitų technologinių įrenginių. Didžiulėje teritorijoje susipina tarpukario estetiniai elementai, sovietinės industrializacijos palikimas ir šiuolaikiniai, modernūs technologiniai sprendimai.

Monstru darbuotojų praminta elektrinė yra tarsi širdis, kuri 758 km ilgio vamzdynais lyg arterijomis šiluma ir karštu vandeniu aprūpina daugiau negu 200 tūkst. klientų. Tai vienas įdomiausių industrinių objektų Baltijos šalyse, užtikrinantis miesto komfortą.