EN
GRĮŽTI

„Open House Vilnius“: kaip laikmečių kaita formuoja architekto asmenybę?

Balandžio 19, 2017

Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad architektūrą kuria žmogus, tačiau įdomu – kokį pėdsaką kūrėjų asmenybės palieka Lietuvos architektūroje, kaip kinta jų vaidmuo laikmečių kontekste ir kokia ateities architektūrinė asmenybė formuojasi? Artėjant trečiajam atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, šiuos klausimus bandome atsakyti kartu su vienu iš lietuviškosios architektūros pradininku Algimantu Mačiuliu ir jaunosios kartos architektais, studijos „DO Architects“ steigėjais – Gilma Gylyte, Andre Baldišiūte ir Ignu Uogintu.

– Kaip architekto asmenybės vaidmuo kito laikmečių kontekste ir kokią įtaką tai darė mūsų architektūrai?

Algimantas Mačiulis: Manau, kad ypatingai įdomus laikotarpis buvo 10 pokario metų – tuomet vyravo stalinistinė architektūra, kuri mums buvo svetima. Tačiau praėjus šiai epochai, atėjo nauja, vietinių architektų, karta – dabartinės VDA auklėtiniai, kurie turėjo visai kitokį supratimą ir jausmą architektūroje. Čia įvyko įdomus ir labai svarbus lūžis mūsų architektūroje – atėjo naujos asmenybės su kitokia ideologija, pasaulėjauta, o tai natūraliai keitė vyraujančią stilistiką ir architektūrinę kalbą. Naujoji to meto architektų karta perėmė iniciatyvą iš atvykėlių architektų rankų ir siekė atgaivinti Kauno moderniosios architektūros tradiciją bei užtikrinti tos architektūrinės kalbos tęstinumą.

Puikus to lūžio rezultato pavyzdys yra brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektuotas viešbutis „Neringa“, paskui kurį sekė visas dešimtmetis modernių interjerų, kuriuos vadinu lietuviškaisiais. Tai buvo aiškus signalas visai Sovietų Sąjungos architektų bendruomenei, kad Lietuvoje vyksta kažkas naujo.

– Kokios asmenybės tuo metu iškilo Lietuvos architektūros plotmėje?

A. M.: Vienos iš pirmųjų tuomet iškilusių asmenybių, buvo minėti broliai Nasvyčiai, jie buvo visiškai kito kirpimo žmonės, lyginant su prieš tai dirbusiais architektais. A. ir V. Nasvyčiai buvo kilę iš tikros lietuviškos inteligentų šeimos, tai darė didelę įtaką jiems, kaip asmenybėms, ir jų kuriamai architektūrai. Visi jautė jų išskirtinę inteligenciją, erudiciją ir unikalumą – taip aplink juos būrėsi kitos asmenybės. Vėliau su dar viena stiprių asmenybių banga atėjo G. Baravykas, G. Pempė ir K. Ramunis, kurie taip pat vienas kitą veikė. Kūrybiniuose procesuose tarpusavio mainai yra labai svarbūs.

Stebėdamas asmenybių ir kartų kaitą ilgesnį laiką, pradedi matyti dėsningą bangavimą, kurį formuoja tos išryškėję architektūrinės figūros. Vėliau tą patį pastebime su nauja banga atėjusių R. Paleko ir A. Ambraso indėlyje šiandieninei architektūrai ir jos bendruomenei.

– Kaip vyksta kūrybinis darbo procesas šiandieninėje architektų studijoje, tokioje kaip Jūsų „DO Architects“, kurioje nėra vienos ryškios asmenybės?

Andrė Baldišiūtė: Anksčiau vyravo darbo modelis, kuriame centrinė asmenybė buvo sprendžianti ir ji pagal savo įsivaizdavimą vedė komandą ir jos darbą, tačiau bet kuriuo atveju, visus didžiuosius pastatus kūrė komandos, tik joms vadovavo vienas žmogus.

Studijoje „DO architects“ bendram darbui susibūrėme kaip atskiros asmenybės, nes pajutome, kad dirbti kartu, dalytis įžvalgomis ir vienas kitą papildyti mums yra daug vertingiau. XXI a. viskas taip greitai juda, kinta ir vystosi, kad vieno žmogaus proto nebeužtenka.

Gilma Gylytė: Visais laikais žmonės, turintys aukštesnius tikslus, ryškią inteligenciją ar kitą bendrumą, natūraliai susiburdavo bendram darbui ar kūrybiniams mainams, kaip, pavyzdžiui, Pikasas su Matisu. Dėl kažkokių priežasčių tie žmonės vienas kitą traukė, taip atsirado grupės, judėjimai, kurie netgi įgalino padaryti didesnius darbus.

Mūsų komandos branduolys susiformavo tokiu pačiu principu – esame kaip magnetai, kurie vienas kitą traukia, taip gimė komanda, atsirado bendri tikslai, išryškėjo vieningos vertybės. Dirbdami tokiu principu, vienas iš kito daug gauname – vyksta tarsi idėjų mainai.

Kartais vieno žmogaus valdomas procesas yra netgi paprastesnis – išgryninamas autorinis architekto braižas, stilius ir vienomis ar kitomis formomis projektuojama, tuomet visą laiką yra taikomi tie patys modeliai. Mes, mokęsi, dirbę ir gyvenę daug kur pasaulyje ir Europoje, pastebime, kad viskas taip sparčiai kinta, kad norėdami pasiekti gero rezultato ir nesikartoti, turime vis naujai atrasti.

– Kokius matote tokio komandinio darbo pranašumus ar trūkumus?

A. B.: Čia panašiai kaip šeimoj – turėdamas daug vaikų, jautiesi turtingesnis, nes visi atneša savitą indėlį. Mūsų bendrumas mums yra vertingesnis, nei skirtumai. Per tai mes augam ir turtėjam idėjomis, patirtimi. Pavyzdžiui, jei aš neturiu galimybės įgyti tokios patirties, kokią turi kiti, tai per jų pasakojimą, įžvalgas, darbą kažkiek jos įgyju. Tikiu, kad dirbdami kartu, esame stipresnis vienetas, negu po vieną.

A. M.: Savo darbo praktikoje turėjau ir neigiamą bendro darbo patirtį. Latvijoje projektuojant vieną kolūkio centrą, pakviečiau prisijungti ką tik studijas baigusius H. Šilgalį ir L. Vaitį, bet per mūsų bendrą darbo procesą pradėjau nebejausti, kad aš esu to projekto autorius. Ypač H. Šilgalis tiek tobulino ir keitė pradinę idėją, kad galutiniame rezultate buvo visai nebe tas pirminis variantas. Suprantu, kad projektas turi tobulėti, vystytis, bet tuo atveju jis tiek „nusivažiavo“ ir pasikeitė, kad galiausiai žlugo ir buvo neįgyvendintas. Turbūt kartu gali dirbti tik tikri bendraminčiai.

Ignas Uogintas: Aš tokį bendrą projekto auginimą matau kaip stiprybę, nes tokiu būdu pirminė idėja turi galimybę evoliucionuoti. Taip pat, jei komandoje sugebi apginti savo idėją ir įrodyti, kad tavo variantas yra daug geresnis, nei kiti siūlomi, taip gali kaupti argumentus, kuriuos naudosi diskusijoje su užsakovu, statybininkais ir visa komanda.

A. B.: Taip pat labai naudinga yra gebėti išgirsti patirties neturinčių komandos narių idėjas. Jiems gali atrodyti, kad tos idėjos yra neveikiančios ir bus nedrąsu jas siūlyti, bet būtent toks idėjų susijungimas gali būti vaisingas. Kartais patirtis labai apriboja ir neleidžia pažiūrėti į kokią nors situaciją iš naujo ar visai iš kitos pusės, ką vis dar gali padaryti mūsų jaunieji kolegos.

– Kiek, Jūsų manymu, šiandieninėje architektūroje yra svarbu formuoti aiškų savo asmeninį stilių ar braižą ir kaip dirbate/dirbote Jūs?

A.M.: Mūsų laiku, kadangi karai buvo nutraukę natūralų architektūrinės raidos procesą, norėjosi išbandyti visus stilius – bauhausą, brutalizmą, funkcionalizmą, tačiau toks skubotas noras viską išbandyti kartais neleido pakankamai įsigilinti. Dabar tą stilistiką galima formuoti laisviau.

G. G.: Žiūrint į pasaulines tendencijas, susidaro įspūdis, kad asmeninio architekto stiliaus visai nebelieka.

A. B.: Tikrai pasaulyje centrinės asmenybės svarba mąžta, visose srityse situacija keičiasi, mažėja diktatorių, tad ir architektūros tai neaplenkia. Mes, pavyzdžiui, kuriame remdamiesi bendromis vertybėmis, kurios yra suformuotos tiek tautos, tiek kitų stiprių asmenybių architektūroje, mūsų mokytojų, – R. Paleko, A. Ambraso, A. Karaliaus. Tos vertybės gali būti įvairios ir jos nuolat auga – noras eksperimentuoti medžiagomis, detalėmis, naujomis technologijomis. Kita mūsų studijos vertybė – kompaktiškumo ieškojimas. Visuomet stengiamės įtikinti užsakovą, kad jiems nereikia tiek, kiek jie mano, kad reikia, arba galbūt žymiai vertingiau yra turėti vieną didelę erdvę nei 20 mažų. Galima sakyti, kad mūsų braižas yra vertybinis – mus vienija ne regos jusle pagrįstas vizualus stilius, o kitos juslės. Mūsų suvokimu, pats stilius savaime – nėra vertybė.

– Kaip įsivaizduojate ateities architekto portretą?

G. G.: Manau, kad viena pagrindinių ateities kompetencijų yra visapusiškumas – kuo daugiau išmanai, tuo plačiau gali suvokti ir tuo gilesnio, tvirtesnio rezultato gali pasiekti.

A. B.: Pritariu, liausimės skaidyti žmones pagal specialybes į chemikus, matematikus, architektus. Žmogus galės kažkurią vieną gyvenimo liniją vystyti labiau, kitą – mažiau, bet, iš esmės, jis turės būti daugialypis. Nebeliks tokio profesinio supriešinimo.

 

GRĮŽTI GRĮŽTI Į VIRŠŲ