„Tu moteris ir tu nesusigaudai“ – žodžiai, kurių architektei Almai Palekienei gyvenime neteko išgirsti. Tačiau moteris sutinka, jog šiuo metu vis dar galima susidurti su nuomone, jog architektūra – tik vyrų reikalas.
Per savo karjerą prisidėjusi prie daugelio šiandien vienais moderniausių Vilniaus pastatų vadinamų architektūros objektų, kūrėja įsitikinusi – manyti, jog moterys negabios architektūrai – keista. Prieš svarbiausią architektūros renginį Lietuvoje – atviros architektūros savaitgalį „Open House Vilnius“ (balandžio 23-24 dienos) – su architekte ir interjero dizainere kalbamės apie jos kelią į „vyrišką“ specialybę, jos didžiausius autoritetus ir Vilniaus architektūrą šiandien.
Teisybę pasakius – netyčia. Po mokyklos bandžiau stoti į tapybą, tačiau nepavyko. Kad neprarasčiau metų, nuėjau į Statybos technikumą, į architektūros specialybę. Pabaigus mokslus, paaiškėjo, kad man visai sekasi, todėl architektūros studijas tęsiau Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Vadinasi, architektūra nebuvo jūsų vaikystės ar paauglystės svajonė?
Tikrai ne. Architektūrą pasirinkau, nes joje buvo nemažai piešimo. O aš buvau baigusi dailės mokyklą, kurioje paruošimas buvo išties labai stiprus. Visi dvyliktokai, kurie norėjo būti menininkais, į meno specialybes – tapybą, skulptūrą – stodavo iškart po dailės mokyklos.
Ar sutiktumėte, kad architektūros studijos, stereotipiškai mąstant, nėra labai moteriška specialybė?
Nemanau, nors tokią nuomonę vis dar galima išgirsti. Pavyzdžiui, aš iki šiol puikiai pamenu architektę Neringą Dičiuvienę, kuri buvo puiki dėstytoja. Talentinga, rūpestinga, nuoširdi. Būtent tokia, kokios mums, studentams, labai reikėjo.
Pasaulyje vis stipriau pasigirsta kalbų apie moterų lygybę, moterų teises, moterų judėjimus. Moterų situacija „vyrų pasaulyje“ tarsi apmąstoma iš naujo. Kaip Jūs pati jaučiatės dirbdama darbą, kuriame dominuoja vyrai? Ar kada nors jautėtės, kad į jūs žiūri ne kaip į „architektą“, bet kaip į „architektę moterį“?
Ta situacija, apie kurią sakote, yra labai sena. Kai buvau studentė, egzistavo tos pačios problemos, tos pačios mados. Atrodė, kad kovoti už moterų teises – labai šiuolaikiška (juokiasi). Pavyzdžiui, mūsų biure į moteris niekada nebuvo žiūrima kažkaip kitaip. Tikrai nė karto gyvenime man niekas nėra pasakęs „Tu moteris ir tu nesusigaudai“. Štai, pavyzdžiui, statybose moteris, pašmėžavusi tarp vyrų, įneša šiokio tokio švelnumo bei disciplinos. Prie moters vyrukai pasitempia, ne taip atžagariai bendrauja, šmaikštauja. Žinoma, jei pažiūrėtume į pasaulines architektūros žvaigždes, matytume, kad didžioji jų dalis – vyrai. Ir aš galiu pasakyti, kodėl taip yra. Moterys tikrai nėra mažiau gabios. Tiesiog kartais jas „pasiglemžia“ buitis. Juk ir liaudies išmintis sako, kad devynis kampus namuose laiko moteris. Vadinasi, jeigu ilgai dirbi, o mūsų profesijoje taip atsitinka labai dažnai, namuose laukia papildomas krūvis – vaikai, buities darbai. Natūralu, kad dalis net ir talentingų architekčių nubyra.
Ką įvardintumėte didžiausiais savo autoritetais? Galbūt yra stiprių architekčių, kurios jus įkvepia?
Didžiausias mano autoritetas buvo architektė Elena Nijolė Bučiūtė. Man teko su ją šiek tiek dirbti Miesto statybos projektavimo institute. Vienu momentu aš jai padėjau prie Krašto apsaugos ministerijos projekto. Tai nebuvo didelis darbas, bet jis leido man artimiau pažinti Nijolę Bučiūtę. O ir vėliau aš stebėjau jos darbus. Man ji atrodė labai stipri moteris. Ir kaip žmogus, ir kaip dėstytoja, ir kaip architektė. Gyvenime reikia susidurti akis į akį su tikra asmenybe, kad suprastum jos talentą, kuriamų darbų grožį. Gyvo bendravimo neatstos jokia informacija, kurią gauni iš spaudos, knygų.
Kokį šiuo metu matote Vilnių architektūriniu požiūriu? Ko jame per daug, ko trūksta?
Šiandien man labiausiai kliūna begalinė architektūrinė įvairovė. Vilniuje visko labai daug. Neagituoju už minimalizmą – žmonės skirtingi, visi kitaip supranta dalykus – tačiau dabar miestas man atrodo perkrautas.
Šiandien vyrauja nuomonė, kad jeigu mieste atsiranda neišpuoštas pastatas, tai jis savaime negražus. Paprastesnės architektūros pastatai sulaukia daug kritikos strėlių. Neva pastatas negerai atrodo miesto panoramoje. Žinoma, aš nekalbu apie Senamiestį. Jis, ko gero, yra vientisiausias Vilniaus rajonas. O visa kita – kratiniai. Šiek to, šiek tiek ano.
Kita vertus – sovietinio modernizmo miegamųjų rajonų blokai labai vientisi?
Taip, jie vientisi. Ir savo laiku tikrai nebuvo tokie jau prasti. O šiandien juk būna, kad vieno rajono bendrija nusisamdo vieną, kita bendrija – kitą bendrovę. Ir šių bendrovių apšiltinti, „pagerinti“ daugiabučiai būna visiškai skirtingi. Ir tai, mano manymu, vizualiai žiūrint, yra žymiai blogiau nei senieji Žirmūnų ar Lazdynų blokai.
O ar turite mėgstamiausią vietą ir pastatą Vilniuje?
Nacionalinė Dailės galerija. Dar 1980 metais, kai ją pastatė (architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius), ji atrodė puikai. O po rekonstrukcijos, kuri buvo patikėta Audriui Bučui, Gintarui Kuginiui ir Dariui Čeplinskui, mano manymu, tapo dar geresnė. Tai pastatas, kurio rekonstrukcija nesugadino. Pastatas, puikus modernistinis statinys, kuriuo galima didžiuotis.
Kuris iš kūrimo etapų jums įdomiausias – idėjos sugalvojimas, jos „užrašymas“ kompiuteryje ar momentas, kai idėja įgauna apčiuopiamas formas?
Aišku, pradžia visada būna įdomi, nes dirbi prie naujos užduoties, naujo švaraus lapo. Tačiau pati smagiausia, ko gero, yra pabaiga. Kai pradedi matyti, kas gimė iš tavo idėjos. Kai pastatas pradeda augti, kai formuojasi jo interjeras.
Atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ metu (balandžio 23-24 dienomis) vilniečiai galės aplankyti 4 architektės kartu su „R. Paleko ARCH studija“ projektuotus pastatus. „Basanavičiaus 9A“ daugiabutį, kuris išsiskiria savo derme su aplinka – šalia esančių pastatų tinkuotais fasadais ir parko medžiais. Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC), kuris yra atsakymas į klausimą, kokią turėtų būti šiuolaikinė biblioteka. „Victoria“ administracinį pastatą su aukščiausia Lietuvoje apžvalgos aikštele bei „Rasų namus“ – įspūdingą 18 gyvenamųjų namų kvartalą šalia Pavilnių regioninio parko.
