Viename interviu menininkas Gintaras Znamierovskis pasakoja, kaip su draugais specialiai sliūkindavo į Revoliucijos muziejų (dab. Nacionalinė Dailės Galerija) „dvasiškai prisislėgti“. Buvo vėlyvas sovietmetis, Sąjūdžio dar nė kvapo, o jauni nonkonformistai taip išbandydavo naujas liūdesio ir ironijos formas. Monumentalūs pastatai ir ten eksponuojami artefaktai simbolizavo tai, ko jie nekentė labiausiai. Režimą, ideologiją, autoritetus. Mūras buvo sugėręs visą laikotarpio nuobudulį. O geriausias būdas jam priešintis – juoktis iš jo. Tą jie ir darė.
Po kelių metų įsisiūbavo Dainuojanti revoliucija, iš šalies išsinešdino tankai, atkūrėme Nepriklausomybę, o sovietiniai pastatai liko kūpsoti peizaže. Tylūs ir šalti, grubūs ir brutalūs. Man jie primena sužeistus žvėris, kurie ilgai ir skausmingai merdėja, nuolat apie save primindami: „aš čia – darykite su manimi ką nors“. Tiesa, vieni pastatai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kiti virto betoninėmis drobėmis graffity meistrams. Dar kitam į kaktą buvo įsriegtas kablys ir jis tapo „Kabliu“.
Tačiau ne visi sovietmečio namai buvo it bulvės maiše – vienodi. Tarp jų atsirasdavo išsišokėlių. Iškritusių iš konteksto, stebinusių architektūriniais sprendimais, kitokių. Daugelis jų iškilo 7-8 deš. Architektūriniais sprendimais jie transliavo juos projektavusių kūrėjų laisvę, fantaziją ir kūrybiškumą. Neatitiko laikotarpio stereotipų. Garsus prancūzų fotografas Frédéricas Chaubinas, straipsnio herojus, šiuos pastatus gražiai vadina „ekstravaganza“.
Vėliau 90-ies tokių ekstravaganzų nuotraukas suguldė į fotografijų albumą CCCP (Cosmic Communist Constructions Photographed), kuris 2011 metais buvo išrinktas geriausia knyga apie architektūrą prestižiniame meno knygų ir filmų festivalyje (Festival International du Livre d’Art & du Film) Perpinjane, Prancūzijoje. Lapkritį pasirodė ir albumo eBook versija.
Vartydamas albumą supratau, kad Frédéricas Chaubinas apie sovietmečio architektūrą Vilniuje ar Druskininkuose gali papasakoti kur kas daugiau nei sostinės gyventojas ar druskininkietis, kiekvieną dieną zulinantis namų paviršius žvilgsniu. Sovietinis modernizmas yra prancūzų fotografo arkliukas. Norėdamas daugiau sužinoti apie Baltijos šalių sovietinę architektūrą ir tai, kas iš jos liko, parašiau Chaubinui. Jis atsakė. Bendravome elektroniniais laiškais.
Rašytinį pokalbį pradėjome nuo visuomenėje gajos nuomonės, jog sovietiniais metais statyti pastatai yra tik neišvaizdus pilkas betonas, kuris neturi jokios estetinės vertės. Rašau Chaubinui, kad tokius žodžius dažnai išgirstu iš viską apibendrinti mėgstančių savo bendraamžių, kurie apakinti modernaus ir progresyvaus stiklinio Vilniaus vizijos.
Chaubinas sutinka: pinigų trūkumas bei praktiniai sumetimai sovietmečiu leido iškilti neįdomiems ir griozdiškiems pastatams, kuriuos miniu. Tačiau jis nuramina. Panaši situacija klostėsi ir Vakarų Europoje. Dabar ten griaunami namai, kurie buvo statyti prieš ar tuo pačiu laikotarpiu kaip ir daugelis sovietinės architektūros pavyzdžių. Jis pritaria, kad daugelis sovietinio modernizmo pastatų Vilniuje, Rygoje ir Taline yra monumentai, kurie nekviečia praeivio į dialogą, o tik tvirtina jėgą ir valdžią. Tokius pastatus jis vadina monumentalia teologija: privalai paklusti šių pastatų „religijai“.
Tačiau čia pat priduria, kad globali ekonomika pradėjo tokią pačią pompatiškų pastatų statybą. Tik dabar ją vykdo brangūs prekės ženklai. Tokių plieninių dangoraižių paūnksmėje praeiviui nebelieka nieko kito, tik „gėrėtis“ architektų „užmojais“ ir „žygdarbiais“. Chaubino nuomone, šių dienų Vilniuje netrūksta baisios architektūros. Ir ji buvo pastatyta nebe sovietiniais, bet Nepriklausomybės laikais.
„Pavyzdžiui?“, – klausiu. „Novotel viešbutis“, – rašo Chaubinas. Fotografas jį vadina Gedimino prospekto monstru, neturinčiu nieko bendra su sovietiniais laikais. Jo nuomone, 7-8 deš. statyta Vilniaus architektūra, priešingai, yra kaip niekad pagarbi vietai, kurioje stovi.
„Vėlyvojo modernizmo pastatai, netgi pačiame centre, išlaiko harmoniją su aplinka, pagarbą su atsiveriačiu dangaus skliautu, kuris yra toks ypatingas Vilniuje. Pažvelkite į Šiuolaikinio meno centrą. Arba tą nuostabų, urbanistiškai sudėtingoje vietoje iškilusį pastatą Vilniaus ir Islandijos gatvių sankryžoje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija – G. K.). Jis tikrai nusipelnė restauracijos“.
Paprašau Chaubino įvardinti jam didžiausią įspūdį palikusius Baltijos šalių sovietinius pastatus-ekstravaganzas. Jis atsiunčia vienintelį pavadinimą – „Linnahall“. Kad geriau pamatyčiau, kokio dydžio ir formų šis pastatas, laiške prisega nuotrauką. Pieštinį maketą. „Linnahall“ – tai 1980 metais Taline pastatyta koncertų ir sporto salė, kurią suprojektavo tuo metu vienas garsiausių architektų Sovietų Sąjungoje – Raine Karp.
„Šis pastatas nepriklauso jokiai kategorijai. Jis siekia už modernizmo ribų“, – priduria Frédéricas.
Žiūriu į „Linahall“, ir ji man primena futuristinę kosminę stotį. Neatsitiktinai „kosmosas“ įrašytas ir į Frédérico nuotraukų albumo pavadinimą. Prancūzų fotografas sako, kad paskutiniais Sovietų Sąjungos dešimtmečiais kosmosas buvo užvaldęs protus. Fantazijos apie jį maitino abiejų pasaulių – tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos – kultūrą ir ideologiją. Architektūrą taip pat.
Rygos oro uosto terminalas (pastatytas 1974 m.) ir televizijos bokštas (1979-1989 m.), administracinis ir sporto centras Raploje, Estija (1971 m.), sporto treniruočių centras Otepää mieste, Estija (1977 m.), Druskininkų fizioterapijos centras (1981 m.). Visi šie statiniai „pažymėti“ kosmosu. Jau nekalbant apie kai kurių miestų gatvių pavadinimus, nurodančius į dangaus objektus. Puikiausias to pavyzdys – Karoliniškių rajonas, kurio kosminiai stotelių pavadinimai šiandien traukiasi iš mūsų kalbos kaip Šagrenės oda. Tai sukelia liūdesį.
„Pastatai yra tai praeities liudininkai. O tai, kas praeina, natūralu, kad sukelia melancholiją. Atmetus sovietinę architektūrą supantį politinį kontekstą, telieka faktas, kad laikas praeina ir nieko nėra amžina“, – sako Chaubinas.
Frédéricas ragina išsaugoti arba restauruoti sovietinio laikotarpio statinius. Ragina nebūti apakintiems politinio konteksto ar ideologinių prietarų ir į daugelį pastatų pradėti žvelgti objektyviu žvilgsniu.
„Liūdna, kad daug puikių konstrukcijų buvo sunaikintos, apleistos. Pavyzdžiui, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė Karoliniškėse, kuri stovėjo kaip brangakmenis. O tai, kas buvo padaryta iš Druskininkų fizioterapijos centro (dabartinis Druskininkų vandens parkas – G. K.), yra nepagarbios renovacijos pavyzdys. Vieta prarado savo sielą“.
Frédéricas Chaubinas supranta, kad objektyviam žvilgsniui būtina laiko distancija. Tačiau pastebi, kad po truputį sovietmečio pastatai bunda iš būsenos, kurią pats fotografas albume apibūdino kaip skaistyklą. O prie pabudimo, pasak jo, prisideda ir tokie renginiai kaip visame pasaulyje garsus architektūros festivalis „Open House“ ar įvairios paveldo dienos.
Chaubinas teigia, kad panašūs renginiai padeda suprasti, kokią turtingą ir įvairią aplinką mums paliko istorija. Aplinką, kuri šiandien nebeturėtų mūsų dvasiškai prislėgti. Net jei patys to norėtume.
APIE OPEN HOUSE VILNIUS
Balandžio 25-26 dienomis Lietuvoje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis OPEN HOUSE VILNIUS. Jo metu duris atvers sostinės pastatai, kurie visuomenei įprastai yra neprieinami arba sunkiai prieinami.
Pirmasis OPEN HOUSE buvo surengtas 1992 metais Londone. Jo iniciatorė – garsi architektūros kritikė Victoria Thornton. Ji norėjo „priartinti“ šiuolaikinę architektūrą prie žmonių. Idėja išpopuliarėjo ir šiandien OPEN HOUSE organizuojami daugiau nei 20 pasaulio šalių. Niujorkas, Barselona, Helsinkis, Stokholmas, Roma, Melburnas – tai dalis didmiesčių, kuriuose kiekvienais metais miestiečiams suteikiama galimybė patirti įvairių laikotarpių architektūrą iš arti.
OPEN HOUSE VILNIUS metu bus galima aplankyti daugiau nei 30 architektūros objektų, pastatytų pastatytų XX a. antroje pusėje ir XXI a. Vilniečiai galės užeiti į Lietuvos Respublikos prokuratūrų administracinį pastatą, menų inkubatorių „Rupert“, Santuokų rūmų bei Lietuvos Nacionalinio dramos teatro užkulisius, pagrindinę „Swedbank“ būstinę, Kompozitorių sąjungos pastatą, Žemės ūkio ekonomikos instituto ir skaičiavimo centro koridorius, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą. Nemokamas ekskursijas po pastatus ves savanoriai ir architektai.
Festivalį lydės koncertai, parodos, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs edukaciniai renginiai. OPEN HOUSE VILNIUS organizuoja „Architektūros fondas“.
Straipsnio autorius – Gediminas Kukta
Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „N-WIND“
